Nėra esančių sau.
Viskas pastaruoju metu sujaukta,nebeaišku ir sunku mąstyti jau.Jau netgi taip.Kam versti pripažinti,teikti viltis ir jas daužyti?Nejaugi žmonės po truputį praranda žmogiškumą?Kam žvelgti į akis,ir neteikti joms reikšmės?Būti ne laiku ir nevietoje nėra lengva,nes lieki be nieko,įskaudintas,su sudaužytomis svajonėmis,ir kaip tuomet gali tikėti kad viskas pildosi,belieka tik norėti?Užtenka netikrų žodžių patiklioms mergaitėms,užtenka!
Nes sunku fotografuotis,kai tau sako "Nusišypsok" o iš tiesų tavo akys giliai pilnos liūdesio...
Nes niekas man nepadės gyventi.Aš nenoriu laimės akimirkai aš jos noriu ilgam!ir nuoširdžių žodžių,tikriausiai jų niekada nebuvo..
Nes aš padaryta iš silpnybių..visa aš vien silpnybės.