melancholijos/ nelaistytos gėlės/ apmąstymai kad nesimokyt

Ir net muzika nepadeda kai nesinori nieko daryti, atrodo sėdėčiau ir klausyčiau ir klausyčiau
O iš esmės viščiukų diena praėjo su de javu jausmais, kad metai kartojasi
Su mintimis, kad vis tik laikiau ir nebežinau ar laikau mus draugais, naivios mergaitės šnekos
Ir nebežinau ne tik kuo gyveni tu, bet nelabai žina kuo gyvenu ir pati
Bet pasiilgau tų gilių išvedžiojimų, bent minutės tylos
o iš esmės ten viskas kitaip, kažkokia neaiški nostalgija vis tik
O dbr atrodo nieko nespėji, bėgi, vis galvoji
Bet dažnai noris viską numesti šalin ir dingti bent trumpam
Ir kad viskas nebūtų paviršutiniška
Visi mes esame pernelyg užsiėmę savimi, nesakau kad aš tokia nesu, bet kartais nusibosta bandyti kažką savyje analizuoti,
Mes bendraujame vieni su kitais bet atrodo kad bendrautume apie save. O gal reikėtų išrasti kažoką naują temą, kad galėtume iš tiesų bendrauti ir kalbėtis vieni su kitais?
Visi mes iš prigimties egoistai, ir kai pagaunu save tokia esant vėl galvojasi kad kažas negerai
Ir taip norėtųsi, kad viskas būtų labai labai gerai ir apie nieką negalvočiau. Nemąstyk į ateitį, būk čia ir dabar
Didžiuojuosi kai kuriais žmonėmis kad jie sugeba išlikti natūralūs ir Tikri beveik visose situacijose

Bet vistiek kažko trūksta.
Kažko kas priverstų susimąstyti, pajausti, suvirpėti