Kai įvyksta kažkas natūralaus, paprasto ar gero, tai visuomet pasimiršta greičiau nei vidiniai pykčiai, neteisybės, kurios jei neprasiveržia iškart, tai ilgai tave graužia iš vidaus ir vieną dieną visvien Tu pratrūksti. Skaudžiausia yra tada kai tavimi netiki ir tu kažką bandai įrodyti, jautiesi kaltas, ir taip yra tik todėl kad tie žmonės tau svarbūs. Bet Jie tavimi netiki, ir netgi kaltina. Ir tu giniesi. Bet man be proto nusibodo gintis, duot atkirčius atgal. Noriu atsidurti ten, kur bent kažkiek lauko nereikia būti karinėje padėtyje. Nors gyvenimas yra nuolatinė kova, bet kam visa tai. Juk kareiviai irgi pavargsta!
Atrodo paliktum viską

bet ne/ ir tai tikriausiai tik todėl

kad seniai verkiau

O ar Draugas nėra vienas iš tų nedaugelio, kuris turi tavimi pasitikėti ir kuriuo tikėti turi tu?
O gal aš nežinau kas yra Draugas?