Toks idiliškas rudeniškas sekmadienio rytas. Arbata su citrina ir medumi. Ir mintis, kad mūsų kaimynui nesiseka. Jam tenka gerti dantų skalavimo skystį, vietoj kokio pigaus vyno.
...
"Jei gaučiau sąrašą taisyklių,
Kaip bėgt, kaip slėptis, kaip žaist su rykliu -
Galbūt nubluktų man iš sykio
Gyvenimo žaliai juodi keliai."
o rudenį gyventi sunku, dar sunkiau nei gyventi šiaip.
(ištrinta) dideli už tave visa galva aukštesni berniukai.
2009-09-27
2009-09-25
2 minusai sudaro pliusą
Tikriausiai tai, ką ten teko patirti užsimirš ne taip jau ir greit. Nes pastarosiomis dienomis tenka gyventi vien tuo. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad žmonės kuriems tenka daugiau saulės yra šiltesni ir iš vidaus, laimingesni, ir nematantys pernelyg daug problemų savo gyvenime. O tuomet ir grįžus būna sunku nesitikėti tos šilumos iš kitų, nes vis žvalgaisi ir galvoji, kad kažkur įžvelgsi šypseną skirtą Tau. Ir supranti nori ten kur šilta, ne tik išorėje, bet ir žmonių sielose. Pasimokiau ir supratau daug. Ar įvykdžiau planus? Taip. Ką supratau? Pernelyg daug dalykų. Ir vis negalėjau pamiršti . Ko niekada nepamiršiu? Dangaus, nes iki šiol maniau, kad tokį galima tik susapnuoti. Ir privalau ten nusivežti tuos kuriuos myliu, kad jie tai pamatytų. Kiekvieną naktį kuo nuoširdžiausiai tikėdavausi, kad elektra dings. Ir kartais ji dingdavo. Ir eidavau tuščiomis, siauromis gatvelėmis su tikslu suprasti ką čia veikia šis žmogus vienas. Jūros, kurios tiek daug, tokios ramios, su tuščiais žmogaus rankos neliestais paplūdimiais. Beprotiškai skaidriu vandeniu, ir švelniu vėjeliu. Akys nebegalėdavo aprėpti tokios begalybės, kartais susimąstydavau ar įmanoma, kad pasauly būna tokių nuostabių vietų. Stebint viską ir aikčiojant iš nuostabos, . Tik kažkaip liūdna visą džiaugsmą patirti vienai, taip noris su kuo nors pasidalinti, atiduoti jei ne pusę tai bent trečdalį. Vakarais krentančios žvaigždės, rytais saulė tekanti iš jūros virš kalnų ir atrodo, kad teka tik tau, mažam vienam žmogeliui, nes tuo metu visi miega/eina miegoti/keliasi dirbti, ir niekas tuomet nesidomi saule, ir daug praranda. Sėdi sau ant bažnyčios stogo ir manai, kad saulė priklauso tik tau. Ir džiaugiesi tuo. Ir kiekvieną rytą saulė vis kitokia. Romantika, žodis seniai nemadingas. Bet aš ir nesijaučiau romantike.
Dienomis miegas, arba Gili Žydra Jūra, padrąsinantys žodžiai, draugiški veidai, chicken fight‘ai jūros vandenyje, karšta saulė ir svilinantis smėlis, naktimis darbas. Kuris kartais vedė iš proto, vertė jaustis nelaiminga, kartais vertė jaustis visiškai vieniša, kartais beprotiškai laiminga. Tikriausiai visas pasaulio emocijas patirdavau tomis naktimis. Skirtingos kultūros, skirtingi žmonės. Bet jaunimas visur išliks jaunimu. Tuomet ir buvo lengviausia ištverti ir jaustis laiminga, tuomet kai jautiesi tarp savų. Paliekant šią vietą beprotiškai mojavau džiaugiausi, kad turiu kam mojuoti, bet mojavau visiems, mojavau pačiai salai, kuri man davė tiek daug, ir tik dabar pradedu tai suprasti. Džiaugiuosi, kad turėjau žmonių laive kurie manęs nepaliko, ir tik dabar suprantu, kas per įdomus dalykas yra ta kalba, ir koks didelis barjeras. Pasimiršusi pradėdavau šnekėti lietuviškai. Jie pasimiršę pradėdavo šnekėti graikiškai. Bet tam, kad apkabinti kalbėti daug nereikia.
Aš turiu žmonių kurie manimi didžiuojasi. Ir giliai širdyje pati savimi negaliu patikėti. Kartais nedrįsti kažko/kažkam/kažkokiom aplinkybėm pasakyti. O nuvykau toli ir pasakiau viską galvojau, padariau viską ką galėjau, įsimylėjau žmones, ir dėl nieko nesijaudinau. Ir privalau ten grįžti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
